cultural club

šalta kaip už poliarinio rato arba dantės aprašytame pragare, arba tame, kur buvo songokas (o gal šiaip kažkuris bičiulis iš drakonų kovos). sunku net ranką ištiesti sugriebti saldainį - šaldami kūnai traukiasi - sakydavo fizikos mokytojas. teks juo patikėti.

įkvėpta cultural club dainos užsigeidžiau pažiūrėti seną filmą. pasitelkusi icheckmovies.com išsirinkau 1959 metų "north by northwest". aww, hičkoko filmas. po "casablanca" pagaliau ir aš ėmiau žiūrėti dėmesio vertus filmus ir ypač užsikabinau už visai senų filmų. retro - privalumas.

dienos keistos. nejauti nei laiko, nei įvykių. pasėkmės, rezultatai, veiksniai - nei galvoj, nei po žaliu batu. auklėtoja sakė, kad žmonėms, kurie nuolat skuba, blogai baigiasi. man jau laukti tos tetos piktos lemties dar šiek tiek paskubėti? išties, nerūpi. karinutės kaltė, kad perskaičius "hausas ir filosofija" tapau nihiliste. dar neaišku, gerai tai ar blogai. kartais lyg gerai, kartais lyg ir ne. taip lengva kalbėti tiesiai, bet taip tuščia ir čia, ir ten, ir visur visur. žmogus ne balionas - jei tuščia, oru neužpildysi.


g

dirst į vieną šoną, dirst į kitą, nieks nemato, tad darai ką nori: miegi, valgai saldainius, tinginiauji ir sakai: "aš užsiėmus". bet nei taip, nei kitaip nėra. jei tik labiau norėtum, spėtum daug daugiau nei apskritai gali įsivaizduoti. melagiai tie, kurie mano, jog melas tai, kad kuo daugiau darai, tuo daugiau spėji. su nostalgija prisimenu praėjusius metus. dabar tik bandau susikoncentruoti į mokslą, bet nė velnio nepavyksta. nei mokslas, nei teisės, nei radijai bei straipsnių rašymai, nei draugai, nei poilsis. gal taip yra dėl to, kad daugelį mano/mūsų veiksmų įtakoja aplinka, troškimai, galų gale, instinktai. šiandien juk visų gerbiamas misevičius apie juos ir kalbėjo, tik aš atsakinėjau į teksto suvokimo klausimus ir gyniausi nuo peštukės ingos.

išties, ar teisinga, kad mokyklai skiriu tiek daug dėmesio. ne, ne namų darbų prasme, nes jie.. *trūksta teksto dalies* švelniai tariant pakankamai retai atliekami namie, bet štai psichologinis spaudimas, kurį susikuriu iš dalies pati, kas kita. net ne dėl artėjančio egzaminų, o pačio fakto, kad tai laiko gaišimas. jei būtų mano valia, pirmadieniais atvažiuočiau tik į 7-8 pamokas, antradieniais dėl pirmos nesivarginčiau net keltis, trečiadieniais pakaktų pirmos ir 5-6 su sąlyga, kad jos sektų viena po kitos, ketvirtadieniais leisčiau sau turėti 4 ar 5, bet tikrai ne dabar esamas 8, o penktadieniais vėlgi nusiskriausčiau turėdama 4. bet ką aš čia paistau? fizinis lavinimas irgi svarbus, suvokimas apie žmogaus kūną irgi reikalingas. kaip sakė protingi žmonės: "sveikas kūnas - sveika siela". taip, abu turi būti lavinami vienodai ir žengti koja kojon. bet, c'mon, tingėti žmogiška (velnio pakišta dovana).

einu mokytis osum atr.



g

šią dieną prieš tris metus buvau vilniuje. keista, kad pamenu, pamanytų gerai mane pažįstantys žmonės, nes juk nepamenu, net kur buvau vakar po pamokų. tačiau ši data ypatinga. 2008 10 22. nežinau, kiek daug žmonių yra, kuriems ši data dar reikšminga. tiesiog, juk tai buvo pirmas ir kol kas vienintelis susitikimas su jais. visais kartu. gana iš toli, gana subjektyvu sakyti, kad tai buvo susitikimas su jais. buvo dar daugybė kitų, buvo nuotolis, nors ir nedidelis - visgi mus jungė bendras tikslas - energijos suvienijimas, kuris įvyko tarsi netyčia, bet kitaip ir nebuvo įmanoma. pamenu, kai bijodama blogiausio, pasakiau mamai, kad jau turiu bilietą, kad viena važiuoju į vilnių, kad nakvosiu pas mergaitę, kurios dar nesu mačiusi, tik jau keletą mėnesių kartu su ja per skype kuriu planus, kaip pasigrobiam juos sau. pamenu, kaip susijaudinom ir išsigandom, paskutinę akimirką sužinoję, kad koncertas perkeltas į forum palace vietoj utenos arenos. beprotiški planai, kaip pakeisti lokacinę vietą, prisijungimas prie nepažįstamos merginos, atsidūrusios tokioj pat padėty, sausakimša taksi mašina, o tada šokimas iš automobilio ir bėgimas į areną. ten merginos, verkiančios, gniaužiančios viena kitos rankas, prasegtos palaidinės arba stogą raunančios šukuosenos. o aš, rami kaip belgas, kaip vaikas, gavęs maišelį saldainių. stoviu ir sugeriu į save emocijas. koncertas. didelė pauzė. tiesiog iškeltos aukštyn rankos, it nusiginklavus prieš juos. lenktynės po koncerto, nes kažkas šaukė, kad mato juos. vėliau trumputė naktis ir kelionė 5 ryto autobusu namo. prisiminimai, kaip belaukiant atveriamų durų kažkas skandavo "greta stora", kaip svarsčiau, ar jie žino, ką mes dabar veikiam, ką galvojam, ar jiems tai rūpi. lietus, lėtai ir ramiai besibeldžiantis per autobuso langų stiklus, žmonės, taip anksti užpildantys sėdimas vietas, išsiliejusios automobilių šviesos. bundantis vilnius. silpni berželių vaizdai, pralekiantys pro akis važiuojant. matomi tik suvargę kamienai. balti. tarsi žaizdoti. ir vis tos mintys: buvau ten, mačiau juos. ir pasikeitimas. didžiulis, niekaip nepaneigiamias pasikeitimas.
2008 10 22



g

ką tik zombį perplėšė per pusę. šlykštu, bet kartu ir žavinga. čia kaip būti ir nebūti kartu. taip, vėl žiūriu the walking dead, o neseniai dar ir pirmą narnijos dalį angliškai perskaičiau, o prieš tai dar pusę baltos drobulės, o prieš tai suplanavau, ką skaitysiu kitą savaitę, o dar prieš tai, kaip mokysiuosi istoriją. bla bla bla. šiandien miegojau. daug. savaitgalius reikėtų vadinti miegadieniais. na, bent jau šeštadienius, nes pabundi kada nori, eini miegoti kada nori. sekmadieniais sunkiau - vėlai pabudęs negalėsi anksčiau užmigti, negalėsi anksčiau užmigti - pirmadienis vėl bus sunkus. džiugina tik tai, kad pirmadieniai visada išliks pirmadianiais, o tai stereotipiškai reiškia, kad jie visada bus sunkūs. vėl dvi dailės, per kurias bandysiu prisiversti piešti arba darysiu nepadarytus namų darbus, arba skaitysiu, arba taukšiu su tionteliu apie harry potter, arba snausiu, arba galvosiu, kaip nusiplauti nuo mokyklos, arba darysiu ką nors, apie ką niekada nebūčiau pagalvojusi. maža ką, kaip pasakytų mano senelė, kurią visi vadiname baba, dar, matyt, nuo beveik sovietmečio, nes juk gimiau tik 1993 metais, kai lietuvėlė buvo atstatoma, taip sakant. o mano auklėtoja kažkokia melagė - tame nėra pranešimų nei man, nei tėvams, kur jaučiu reikalą viskuo pasirūpinti pati. eisiu pasiteisinti pamokas. o biologijos pamokos tema - insktų sandara. zombiams neprilygs, bet vis tiek.



g

https://www.youtube.com/watch?v=Orv_F2HV4gk

va būtent taip dabar. ir pikta, ir liūdna, ir gera, ir visai nerūpi. darau lietuvių namų darbus, klausausi tobulos "fast car", galvoju, ar pradėti atsakinėti į laiškus, o gal įsijungti filmą? geriau jau nebus, nes gerai ir dabar, tik stupido me nenori to suprasti.