Imperfection

Fight fight fight :DD
reikėjo kraujoooo :D
Whatever, tęsk ;D

Ačiū ^^
Well, maybe you will kill me, bet pasakau iškart, kad tai paskutinė dalis. Gal nekęsit už tai, kad taip greit baigiau abi istorijas, bet aš niekur nedingsiu. Mano širdis vėl linksta link bizarrų arba tiesiog kažko kito. Kiekviena pabaiga yra kažko naujo pradžia.

20 skyrius

„Despite the lies that you're making, your love is mine for the taking, my love is just waiting to turn your tears to roses...“

Ji įsidėjo į puodelį kavos du šaukštelius cukraus ir susigriebė mintyse dainuojanti Skillet dainą Whispers in the Dark. Vasarį vėl prisnigo, ir Džoelei, nuo pat Valentino dienos šalusiai kažkur viduje, tai buvo puikus pretekstas įsisupti į šiltus megztinius ir kasdien išgerti po kelis puodelius arbatos, o kavinėje, kur dabar sėdėjo su Nati su Erika, ji nuolat užsisakydavo kavos su pienu. Nati maišė savo žaliąją arbatą, o Erika gurkštelėjo savo šokoladinio kapučino.
- Taigi, - Nati nusprendė, kaip visad, priversti jas užvesti pokalbį, - papasakokit ką nors gero.
- Hm, - Džo pakėlė akis į Nati ir šyptelėjo, - Nieko gero.
- Džoooo... – pradėjo niurzgėti Erika, - nustok elgtis kaip kokia žudikė maniake, ką tik patiesusi pusę miesto. Juk viskas gerai. Visi laimingi. Visi jau pamiršo tą prakeiktą šventę, tiksliau, visi tai pamiršo dar tą pačią naktį, kai šoko diskotekoj. Ir tą straipsnį jau visi seniai palaidojo laikraščių krūvose.
- Tie, kas apskritai skaito laikraščius, - priminė Nati. Džo linktelėjo.
- Tokių nedaug, - sutiko ji. Kami, Sebo klasiokės straipsnis apie nepaprastą jų gimnazijos šventę ir tuo metu kitoje gimnazijoje vykusias „muštynes, skerdynes“ ir vos ne narkotikų prekybą, kaip ji nuostabiai išdėstė savo straipsnyje, sukėlė pasipiktinimą tarp Džo, Nati, Erikos ir jų draugų lankomos gimnazijos vadovų. Prasidėjo ilgas aiškinimasis su straipsnio autore, iš kur ji gavusi tokios informacijos. Džo parašė savo straipsnį ir pateikė realią įvykių versiją, bet nutylėjo, kad diskotekos idėja buvo nukopijuota, užtat parašė, kad įvykusios muštynės tebuvo gryna kvailystė, ir niekas jų metu nenukentėjo. Straipsnis pataisė padėtį, o Kami gimnazijos direktorius pranešė jai daugiau jos straipsnių nepublikuosiąs. Sebas, kiek Džo žinojo, irgi nutraukė bendravimą su ambicingąją klasioke.
- Gerai, sakykim su tuo viskas gerai... – nutęsė Džo.
Nuo pat tos nakties ji nuolatos nervinosi, kiek žmonių įskaudinusi ir kiek dar bėdų pridariusi. Jie nepasirodė, ilgas darbas nuėjo šuniui ant uodegos, be to, buvo pranešta, kad jie diskvalifikuoti, lyg kokie pažeidėjai ar sukčiautojai, kas tikrai nepridėjo gero vardo jų ir taip prastos reputacijos klasei. Aronas prisiekinėjo jai meilę ir kitaip lindo tol, kol ji netyčia prasitarė apie tai Sebui vieno jų pasivaikščiojimo metu. Sebas su tuo nesitaikstė ir pats susirado Aroną. Po to jų pokalbio jis pagaliau paliko Džo ramybėje. Andrius, dar vienas karštas gerbėjas, kasdien skleidė visokius bjaurius gandus apie Sebą ir negalėjo į jį net ramiai žiūrėti, susitikęs gatvėje. Džo tiesiog nekreipė į Andrių dėmesio. Laimė, netrukus Andrius, atrodo, susižavėjo Nati labiau nei Džoele. Nati jį visiškai ignoravo, ir šiuo atveju nesąmonės Džo gyvenime irgi baigėsi. Ji būtų labiausiai krimtusis dėl Alekso, savo gero draugo, bet netrukus sužinojo, kad jis ėmė daugiau bendrauti su Erika, ir jos pačios bendravimas su Aleksu paskutiniu metu vėl grįžo į senas vėžias. Taigi, realiai viskas baigėsi gerai. Štai ką jai jau keletą savaičių bandė įteigti draugės. Begeriant kavą ir valgant skaniausią pasaulyje spanguolių pyragą, Džo dar kartą viską apmąstė. Viskas iš tiesų po truputį grįžo į senas vėžias.
- Papasakok geriau, kas naujo su Sebu, - paprašė Džoelės Nati. Ji ilgesingai užsižiūrėjo pro kavinės langą. Erika išsitraukė telefoną, gavo žinutę. Džo užvertė akis.
- Nieko naujo. Kartais pašnekam ir tiek, - atsakė ji, bet prisivertė nusišypsoti. Juk viskas iš tiesų gerai. Jai reikia pagaliau pamiršti tas kvailystes.
- Aha, nuo to viskas ir prasideda. Net Justin‘as Bieberis sakė, kad niekas nenutinka be priežastis, - pasakė Erika. Su siaubu draugės sužiuro į ją.
- O Dieve, žmones, aš juokauju, bet tie žodžiai čia visai tinka, - nusijuokė ji. Netrukus jos jau juokėsi taip, kad skambėjo visa kavinė.
- Cha cha, Bieberio išmintis! - Džo vos neišmetė kavos puodelio, o Nati vos neapsipylė savo arbata.
Tik tiek prisijuokus, kad net šonus skaudėjo, Džo pajuto, kad vėl tikrai džiaugiasi. Ta popietė buvo pirma po kelių savaičių kvailo liūdesio, kai ji vėl pasijuto gerai.

Sniegui traškant po kojomis, Erika su Nati išlipo iš autobusu, palikusios Džo važiuoti toliau. Jos apsikabino atsisveikindamos, kaip visad, ir abi pasuko skirtingais keliais namo. Erika jau pasuko link savo namo, kai pamatė ten jos laukiantį Aleksą.
- Kavos? – jis laikė rankose du popierinius puodelius, kokius kartais seniau jiems rytais atnešdavo Džo.
- Ačiū, - sutrikusi Erika paėmė kavą iš jo, - ką čia darai? Nemaniau, kad per tokį šaltį kas nors apskritai išdrįstų kišti galvą į lauką.
- Nori pasivaikščioti? – Aleksas pradėjo eiti snieguotu taku, Erika prisiderino prie jo žingsnių ir ėjo šalia.
- Žodžiu, Aleksai, sakyk, kas yra, - nusijuokė ji, jiems tylint ir sukant ratus po jų rajoną.
- Man tik dabar atėjo į galvą, kad aš nesu įsimylėjęs Džo, - pasakė jis. Erika taip ir sustojo.
- Na?
- Manau, man tiesiog buvo įdomu, kokia ji, kai pasakei, kad jos tėvai skiriasi ir panašiai, tiesiog norėjau jai padėti. Bet man niekada nebūtų su ja gerai, - Aleksui kalbant, garas iš burnos pakibdavo ore, taip šalta buvo.
- Na tai ir sveikinu su praregėjimu, - nusijuokė Erika.
- Erika, neapsimetinėk. Aš mačiau, kaip reagavai, kai manei, kad man patinka Džo, - jis ėjo toliau. Erika susinervinusi įmetė tuščią puodelį į šiukšlių dėžę.
- Aleksai, viskas keičiasi, - pasakė ji, nė pati nežinodama, kaip labai iš tiesų galėjo pasikeisti.
- Tada bent jau duok man progą pabandyti, - paprašė jis, - Einam šįvakar su manim kur nors.
- Klausyk, aš su tavim taip dažnai kur nors einu, kad šitas kvietimas skamba labai jau įprastai, - juokėsi Erika. Pati suprato, kad bando juoku uždangstyti savo sutrikimą ir, savo pačios nustebimui, džiaugsmą.
- Šįkart pažadu, viskas bus kitaip, - Aleksas atrodė toks pasikeitęs, ir žiūrėjo į ją visai kitaip. Erika nusišypsojo.
- Gerai jau, tik pažadėk, kad neprisigersi ir man nereikės tavęs vežti namo miegančio ant taksi sėdynės.

Džo, kaip visad, išlipo stotelėje prie Sebo namo, tikėdamasi gal netyčia jį susitikti. Jis, žinoma, kaip visad, pamatęs ją, einant pro namą, išlėkė iš buto net be megztinio, susistabdė ją prie pat laiptinės durų ir paprašė palaukti jo. Džo šypsodamasi sutiko.
Sebas grįžo po kelių minučių, jau sus triuke ir storiausiu šaliku. Jiedu pasuko link stadiono, ketindama apeiti ratą, o paskui Sebas pažadėjo palydėti ją namo. Džo šildėsi rankas plonose pirštinėse.
- Ką tu pasakei Aronui? – paklausė ji netikėtai, jiems einant pro stadiono vartus. Sebas atidarė jai vartus ir praleido pirmą, paskui išėjo iš paskos ir juos uždarė. Jie vėl grįžo į gatvę. Vartai sugirgždėjo, lyg būtų ne mažiau sušalę už Sebą su Džo.
- Kad eitų velniop? – nusijuokė jis. Džo įrėmė į jį savo žalias akis.
- Anything more?
- Kad tau jis nepatinka ir kad pirmajame plane dar pasirodžiau aš, - atsakė jis jau rimčiau, - O ką norėjai, kad pasakyčiau?
- Šito visiškai pakanka, - nusišypsojo ji. Sebas apsikabino ją viena ranka, kad būtų šilčiau, ir jie nuėjo gatve link Džo namų.
- Juk tu klausai Skillet, ar ne? – pasitikslino jis, jiems sustojus prie Džo vartų. Džo atsisuko į jį.
- Tikrai taip.
- Paklausyk You Are My Hope. Dovanoju, - pasakė jis, pabučiuodamas ją į skruostą atsisveikindamas ir pamojavęs nuėjo gatve. Džo atsirėmė į vartus ir nusišypsojo pati sau. Klausė tą dainą jau ne kartą. Tai buvo viena iš gražiausių lyriškų dainų, kurias tik ji buvo girdėjusi.

Ukmergė niekada nebuvo kažkuo ypatinga. Paprastas mažas miestelis, talpinantis visokiausius žmones, dažniausiai tiesiog dirbančius savo darbus kasdien. Paauglius, mindančius mokyklų ir gimnazijų grindis, varstančių klasių duris. Kai kuriuos – labai talentingus. O kai kuriuos – labai ambicingus, pačius didžiausius svajotojus ir romantikus. Norinčius vos pabaigus gimnaziją išvažiuoti, norinčius daug pasiekti, turinčius daug planų. Daug ką iš jų realybė jau spėjo nuleisti ant žemės. Daug planų jau žlugo. Daug svajonių jau išnyko, kaip dulkės, kaip rudenį nukritę lapai, netrukus sudūlėję, sumindžioti ir vėjo dulkėmis išdalinti tiems paskutiniams svajotojams pro jų visus metus atdarus širdies langus. Bet pačios didžiausios svajonės niekada nežūsta. Jos gali pritilti, gali slėptis giliai, širdyje, žvilgsnyje, gali pradingti muzikoje, ir suskambus dainai, vėl pabusti. Taip tyliai, kad net nespėsi pajusti, kaip jos vėl užpildys širdį. Bet jos niekada nemiršta. Pačios didžiausios svajonės visada išlieka. Kažkur giliai mūsų širdyse. Ir vieną dieną išsipildo.

„I'd rather be dark. Dark as night. Dark as opposite to white colour. Dark as... ehm.. myself.“

Aš tiesiog tikiuosi, kad ši pusiau pramanyta, pusiau reali istorija leido jums bent truputį pajusti tą dvasią, kurią sukuria vieta, negalinti išpildyti tavo svajonių ir tą ryžtą, kokį tokia aplinka suteikia žmogui, norinčiam daugiau, nei gali gauti. Ir tikiuosi, kad leido patikėti romantika. Dar ir dar kartą ^^ Skillet yra fantastiški šios istorijos įkvėpėjai, kaip ir dar daugybė žmonių, supusių mane istorijos pradžios laikotarpiu, nors dabar viskas gerokai pasikeitė, todėl šios istorijos pabaiga buvo labai ilga, tiksliau, ilgai neparašoma. Bet Skillet muzika dieviškai padėdavo man visada. O paskutinė frazė, tikiuosi, parodė, kad net būdami "dark as night", mes esam mes ir galim tiek, kiek tik leidžia mūsų svajonės. Ši istorija gal turi netgi daugiau manęs nei kitos, seniau parašytos.
Ačiū, kas skaitėte, komentavote! ^^

Dėėėėėmn, Donata!
Negalima visų istorijų užbaigt tuo pačiu metu :D
Prižadėk dabar, kad bent jau "Kiro ir Rickio vestuvėms" pora skyrių parašysi.
Sėkmės tolimesnėje kūryboje ! ^_^

kaip gaila kad baigesi tu tai sauniai rasai si ff kad negaliu patiket :))O)))