Three Souls (One-shot)

Aš sėdėjau ant grindų tarp dviejų lavonų. Žiūrėjau į jų baltus sustingusius veidus. Iš lėto rūkiau cigaretę ir mąsčiau.

Kokie jie DABAR panašūs. Nors jie ir dvyniai, kol buvo gyvi, reikėdavo įdėmiau įsižiūrėti, kad rastum panašumų. Ne tik išvaizdoje. Vidumi jie taip pat buvo skirtingi. Bilas buvo geros širdies, ramus... Ir visad labai jautrus ir mylintis. Tomas - visuomet pašėlęs, nenustygstantis vietoje, šmaikštus ir, žinoma, be proto aistringas.

Juos gyvus jungė tik du dalykai - meilė man ir neapykanta vienas kitam. Man visad buvo skaudu matyti brolius besipykstančius. Bet ir su savim nieko negalėjau padaryt. Man reikėjo abiejų. Reikėjo Bilo meilės ir Tomo aistros. Reikėjo kaip oro. Ir aš neketinau to atsisakyt.

Lėtai pažiūrėjau į dvynius. Abu balti. Abu šalti. Abu be gyvybės. Bet aš žinojau, jog abu dabar laukia mano sielos, kad galėtų suplėšyti ją į gabalus. Bet aš to neleisiu. Vienintelis dalykas, kurį dar galiu padaryti - pasirinkti vieną iš jų. Ir tada mūsų trijų sielos bus ramios.

Užgesinau cigaretę į kiliminę dangą ir keturiom nušliaužiau link stalo, ant kurio gulėjo jau panaudotas pistoletas. Suspaudžiau jį abiem rankom ir grįžau atgal prie lavonų. Dar kelias akimirkas žiūrėjau į Tomo veidą. Kilo pagunda jį paglostyt, bet mane baidė jo kūno šaltumas.

Atsiguliau šalia Bilo ir vieną jo ranką uždėjau sau ant liemens. Mano oda pašiurpo.
-Bilai, myliu Tave.-ištariau garsiai ir iš baimės užmerkiau akis. Virpančiom rankom nutaikiau pistoletą į save ir iššoviau.

Prieš akis sustojo besišypsančio Bilo veidas.

Dabar ramios trys mūsų sielos.

Būsiu atvira, esu nusivylusi. Ir pirmasis veiksnys, nulėmęs tokią mano būseną, buvo kūrinio trumpumas ir pati pateiktis. Man nepatiko, kad darbas buvo šitoks trumpas, nes jį buvo galima trigubai labiau praplėsti, pridėti daugybę įvairiausių priemonių tam, pradedant aprašymu, kokia tragedija neseniai čia įvyko, ar tik nebyliomis nuotrupomis, kurios čia tikrai galėtų pridėti šaltumo prie jau vyraujančios nuotaikos, baigiant platesniais aplinkos, veikėjų aprašymais. O ir ta pateiktis - nauja pastraipa praleidus eilutę - blaškė dėmesį, todėl kitą kartą, Tavo vietoje būdama, dar pagalvočiau, ar nebūtų geriau įdėti nors ir trumpą, bet tradiciškai pateiktą kūrinį. Na, o pati idėja ir galutinis rezultatas, neskaitant tų mano išvardintų minusų, nebloga.
Sėkmės tolimesnėje kūryboje :)